Straipsnyje nagrinėjama Vilniaus krikščionių statybininkų cechų – dailidžių, mūrininkų, puodžių (krosnininkų) – valdymo organizacija ir jos transformacija pasikeitusiomis XIX a. I pusės politinės konjunktūros sąlygomis, vieta miesto ekonominiame gyvenime bei šių korporacinių organizacijų narių kolektyvinės biografijos elementai, tokie kaip municipalinė karjera, teritorinė kilmė, socialinė ir šeimyninė padėtis, giminystės ryšiai, taip pat turtinė situacija. Teigiama, kad Vilniaus mūrininkų ir puodžių cechų organizacinė struktūra, narių tarpusavio santykiai, religinis ir visuomeninis gyvenimas 1795–1850 m. tebebuvo reguliuojami pagal Lenkijos valdovų ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių suteiktas privilegijas ir statutus bei nusistovėjusias tradicijas, tuo tarpu 1811 m. įvestas rusiškas cechų valdymo įstatymas nepadarė didesnės įtakos, kadangi jo nuostatos dažniausiai neprieštaravo minėtiems teisiniams dokumentams. Mūrininkų ir puodžių cechų korporaciniai organizacijos veikimo principai išliko gyvybingi naujai besiformuojančioje ūkinėje konjunktūroje ir užtikrino, nors ir ne taip efektyviai, jos narių interesų atstovavimą santykiuose su valdžios institucijomis ir potencialiais konkurentais.

Numeriai:

2011 - T.57
Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.4

2010 - T.56
Nr.1-4

2009 - T.55
Nr.1-2, Nr.3-4

2008 - T.54
Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.4

2007 - T.53
Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.4

2006
Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.4

2005
Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.4

2004
Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.4

2003
Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.4

2002
Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.4

2001
Nr.1, Nr.2, Nr.3, Nr.4