Frazeologizmai yra viena svarbiausių raiškos priemonių. Daugiausia dėmesio skiriama šių pastoviųjų žodžių junginių vartojimui grožinėje literatūroje, tačiau jų galima rasti ir publicistiniuose straipsniuose, nevengia frazeologinių junginių ir mūsų politikai. Šiame straipsnyje aptariamos frazeologizmų stilistinės išgalės politikų kalbose: diskusijose, pranešimuose (ši sąvoka straipsnyje dažnai bus vartojama plačiąja prasme). Politikų kalboje esančių frazeologinių junginių nagrinėjimas stilistiniu bei retoriniu aspektu (jis pasirinktas atsižvelgiant į politinių kalbų paskirtį) leidžia pažvelgti į frazeologizmų stilistines išgales tarsi kitu aspektu, išryškinti jų svarbą atrodytų tokioje „sausoje“ politikų kalboje. Frazeologizmų vartojimas ir jų meniškas perkūrimas rodo greitą kalbančiojo orientaciją, sugebėjimą pasinaudoti liaudies posakių lobynu. Medžiaga straipsniui rinkta iš Vytauto Didžiojo universiteto dabartinės lietuvių kalbos tekstyno, tiksliau – iš Seimo stenogramų. Frazeologizmų rasta ne tiek ir mažai – 1455, todėl šiame straipsnyje bus stengiamasi aptarti tik svarbiausius, ryškiausius jų ypatumus, funkcijas retoriniu, stilistiniu aspektu.

Raktažodžiai: uzualieji ir okazionalieji frazeologizmai, stilistinės išgalės, vaizdingumas, emocingumas, ekspresyvumas, modifikacijos būdai, retoriškumas, tekstynas