Šiuolaikinis Lietuvos etnologijos, socialinės antropologijos mokslas iš naujo įsilieja į diskusijas apie mokslo metodologinius diskursus. Vienas aktualumo neprarandančių metodologinių klausimų yra etnografijos kaip šių mokslų tyrimo metodologijos apibrėžimas. Lietuvos etnologijos mokslo, kuris turi visai Europai bendrų bruožų, istorijoje buvo svarbios Lenkijos, Rusijos ir Vokietijos etnologinių tyrimų įtakos. Etnografijos samprata turi daugiau kaip šimto metų tradicijas, ir mokslo istorijoje ji apibūdinama skirtingai. Esminiai klausimai apie tyrinėjamą objektą, santykį tarp tyrėjo ir pateikėjo, lokalios ir globalios kultūros tyrimo galimybes ir ypatumus sukelia diskusijas tarp skirtingų mokyklų atstovų. Lietuvos etnologai ir socialiniai antropologai išlaiko istorinį mokslo diskursą ir ieško naujų.

Straipsnio tikslas yra atskleisti, kaip Lietuvos etnografijos tradicijoje žvelgiama į tyrimų objektą, koks yra santykis tarp tyrėjo ir pateikėjo bei kokios gali būti etnografinio tapatybės tyrimo ypatybės. Kas gi yra etnografinis tekstas šiandien? Ar tai kasdieniai žmonių svarstymai apie kultūros kaitą, jos savitumus, simbolius ir pan.? Ar tai autentiškų kultūros šaltinių, reiškinių apibrėžimų paieškos? Visi glaudžiai besisiejantys klausimai kviečia gilintis į šiuolaikinės etnografijos metodologijos vingius.

Raktažodžiai: etnografija, etnografijos istorija, etnografijos metodologijos, savos kultūros tyrimai, tyrėjas ir pateikėjas, etnografija tapatybės tyrimuose