Straipsnyje apibendrinamos lietuvių romano raidos tendencijos nuo tarpukario iki šių dienų. Esminė paskata tokiam visuminiam populiariausio prozos žanro įvertinimui – 75 metų sukaktis nuo Vinco Mykolaičio-Putino romano Altorių šešėly pasirodymo (1933). Literatūros reiškinių sisteminimui straipsnyje pasitelkiama verslo organizacijose taikoma savianalizės schema SSGG (stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės). Lietuvių romano stiprybių sąrašui priklauso išpuoselėta realistinė tradicija, lyrizmas, etninis substratas (kostumbrizmas), magiškasis realizmas, potekstės menas; silpnybėms – perdėta empirika, iliustratyvumas, menkas žanro struktūros įvaldymas, patetiškas arba verksmingas santykis su pasauliu, per mažas dėmesys formaliesiems kūrinio komponentams. Galimybių perspektyvą apibūdina europietiškos savivokos sandermė su lokalia patirtimi ir kultūros atmintimi, o grėsmes – populiariosios kultūros spaudimas. Straipsnyje daroma drąsi prielaida, kad iš naujo permąsčius sovietmečiu įsigalėjusį terminą „apysaka“, dalį geriausių šio žanro kūrinių galima būtų priskirti „mažajam romanui“ (estų pavyzdžiu) ir lietuvių romano balansas būtų kur kas turtingesnis.

Raktažodžiai: lietuvių romanas, lietuvių apysaka, žanras, SSGG