Straipsnyje nagrinėjami lietuvių rašytojų Icchoko M ero ir Juozo Baltušio pozicijų kultūros lauke paradoksai, konkurencija 7-ajame dešimtmetyje ir apsikeitimas klasiko ir autsaiderio vaidmenimis atkurtos nepriklausomybės laikais. Dėmesys sutelkiamas į geriausią Baltušio romaną Sakmė apie Juzą, jis lyginamas su Mero romanu Ant ko laikosi pasaulis, kuris, 1972 m. autoriui emigravus, Lietuvoje buvo išimtas iš bibliotekų ir viešai nenagrinėjamas. Daroma prielaida, kad Mero kūrinys galėjo turėti įtakos Baltušio romano modeliui ir bandymams praturtinti socrealizmą mitologizuoto pasakojimo galimybėmis. Pabrėžiamas abiem autoriams būdingas siekis kurti apibendrintą prasmę, kartu ryškinama etinė vertybinė takoskyra. Daroma išvada, kad Mero romanas priklauso dinamiško, o Baltušio – statiško mito modeliui. Sakmė laikoma nacionalinio charakterio raiškos variantu ir lietuviško užsispyrimo pasijos pavyzdžiu. Mero romaną siūloma įrašyti į „tyliojo modernizmo“ paradigmą, ieškoma ryšio tarp literatūrinio teksto poetikos ir panašiu metu lietuvių dailėje, teatre, kine vykusių plastinių ir vizualinių ieškojimų, atveriama perspektyva tolesniems tarpdalykiniams tyrimams bei sovietmečio refleksijoms.

Raktažodžiai: sovietmečio literatūra, sakmiškoji tradicija, statiškas ir dinamiškas mitai, nacionalinis charakteris, žemės motinos archetipas, užsispyrimo pasija, „tylusis modernizmas“, intermedialūs ryšiai