Straipsnyje analizuojama iki šiol lietuvių literatūrologijoje menkai tirta grotesko raida lietuvių romane. Pakoreguota grotesko samprata, priartintos kai kurių šiuolaikinių užsienio literatūrologų grotesko apibrėžtys, susitelkta į socialinį šios formos angažuotumą. Šiuolaikinis groteskas aktualizuoja gyvybės ir mirties bei individo ir kolektyvo priešybes. Racionalistinis harmonijos siekis ir jos absurdiškumas poliarizavo grotesko sklaidą lietuvių romane. Išryškėjęs dipolis atitinka verčių kaitą nuo tikėjimo humanistiniais harmoningos visuomenės idealais iki netikėjimo jais ir visiško atsisakymo angažuotis bet kokiam tikėjimui apskritai. Socializmo ir postsocializmo kritikos romanuose Ričardas Gavelis akcentavo miesto ir žmogaus vaizdinių negatyvus. Rašytojas sukūrė Vilniaus paveikslą kaip boschiško pragaro variantą ir modeliavo desperatišką jo egzorcizmo programą – savižudybę arba pasaulio sunaikinimą. Saulius Tomas Kondrotas romane „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ atmetė iliuziją racionalistiškai harmonizuoti visuomenę. Jis parodė du galimus pasaulio atpirkimo kelius – individualų ir kolektyvinį. Tai susinaikinimas arba ritualinis aukojimas bei minios karnavalinis siautulys. Šalia neabejotinai groteskinės raiškos romanų straipsnyje analizuojami ir grotesko paribio tekstai (Jurgio Savickio dienoraščiai „Žemė dega“, Balio Sruogos memuarų romanas „Dievų miškas“) bei ankstyvojo socialistinio realizmo romanai (Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“, Vytauto Petkevičiaus „Apie duoną, meilę ir šautuvą“, Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“). Žmogaus bejėgiškumas katastrofos akivaizdoje tapo šiuolaikinio grotesko akcentu. J. Savickio ir B. Sruogos išlaikytas tikėjimas harmonijos tverme ateities visuomenėje būdingas ir socialistinio realizmo romanams. Pastarieji iškreipė realistinio pasakojimo proporcijas, kurių deformacija ryškėja socialistinio realizmo kolektyvinio subjekto vaizdavime ir instrumentiškoje žmogaus sampratoje.

Raktažodžiai: romanas, groteskas, absurdas, socialistinis realizmas, totemas, alegorija, ideologija