Straipsnyje nagrinėjama kritulių kiekio pataisos K₂ kaita ir erdvinis pasiskirstymas Lietuvoje. Analizei pasirinkta 17-a Lietuvos meteorologijos stočių (MS), kurių duomenų sekos apėmė 1951–2000 m. (dėl pernelyg trumpos duomenų sekos atsisakyta Dūkšto MS), t. y. pagrindinių Lietuvos MS tinklo duomenys. Nagrinėto laikotarpio duomenys – gana vienarūšiai. Kritulių pokyčio 1951–2000 m. analizei panaudojus koeficientą K₂, sudaryti chronologiniai grafikai trims tipines teritorijos sąlygas apibūdinančioms stotims: Biržų, Klaipėdos ir Varėnos MS. Tiriant vėjo pataisų kaitą, laikotarpis suskirstytas į smulkesnius periodus – 1951–1980 m., 1961–1990 m., 1971–2000 m., o jų duomenys palyginti tarpusavyje. Nagrinėjant vėjo pataisų teritorinį pasiskirstymą, sudaryti 1971–2000 m. P’ ir ΔP₂ reikšmių pasiskirstymo žiemos bei vasaros sezonais Lietuvoje žemėlapiai; taip pat nagrinėti koreliaciniai ryšiai tarp vėjo pataisų ir kritulių kiekio, tarp vėjo pataisų ir vėjo greičio.
Nustatyta, kad kritulių kiekio vėjo pataisos Lietuvoje XX a. antrojoje pusėje nuolat mažėja. Tai įrodo ir šiame darbe atlikti vėjo pataisos chronologinės kaitos tyrimai, ir darbo rezultatų palyginimas su ankstesnių tyrėjų duomenimis. Svarbiausiu vėjo pataisos mažėjimo tendenciją lemiančiu veiksniu laikytinas vidutinio vėjo greičio mažėjimas Lietuvoje. Šaltuoju laikotarpiu vėjo pataisos daug didesnės nei šiltuoju, ir tai sietina su didesniu kietųjų kritulių, nepatenkančių į kritulmatį, kiekiu. Atlikus koreliacinę analizę, išsiaiškinta, kad vėjo pataisa daug geriau koreliuoja su vėjo greičio nei su kritulių kiekio rodikliais.

Raktažodžiai: kritulių kiekis, vėjo pataisa, kritulių matavimo tikslumas, vandens balansas