Straipsnyje pateikiama institucinių įtampos laukų koncepcija, analitiškai išskiriamos keturios visuomenės institucinės sferos – domenai – biurokratinis, ekonominis, akademinis ir pilietinis. Socialinių veikėjų požiūrius ir elgesį šiuose domenuose struktūruoja juose vyraujantys, institucionalizuoti bruožai – vertybinės orientacijos, veiklos tikslų ir būdų samprata bei elgesį norminantis etosas. Šiuo požiūriu domenai prilygintini Maxo Weberio [13] teorijoje išskir¬tiems „idealiems tipams“, kuriais apibūdinama socialinių veikėjų politiškai ir ekonomiškai orientuota veika. Veikėjų elgesio struktūrinimo, „įrėminimo“ atskiruose domenuose sociologinei analizei straipsnio autorius pasitelkia Anthony Giddenso [4] pasiūlytą teorinį modelį. Skirtinga domenams būdinga socialinės veikos orientacija ir būdai kelia dichotomiškas priešpriešas, įtampas tarp šioms sferoms priklausančių veikėjų. Pateikiama straipsnio autoriaus suformuluota tarpinstitucinio mokymosi sąvoka bei jos empirinės iliustracijos.

Raktažodžiai: institucijos, sąveika, įtampos laukai, biurokratiškumas, antrepreneriškumas, demokratija