Iš kitų Apšvietos epochos brandos tarpsniu į filosofiją ėjusių šviesuolių, kurių paprastai buvo sukama į fiziokratizmą, Mauricijaus Pranciškaus Karpio (1749–1817) – Žemaitijos atstovo Ketverių metų seime, 1794 m. sukilimo veikėjo, publicisto, kultūrininko - išsiskirta rusoistine orientacija. Į jo refleksijų priešakį prasiveržta politinių problemų, iš kurių, nors ir ne itin sistemingai gvildenamų, susiklostyta gan kryptingos politinės koncepcijos. Nors M. P. Karpio gilintasi visų pirma į praktines valstybės sanklodos, jos valdymo problemas, jo politinės koncepcijos daugiau ar mažiau remtasi filosofinėmis prielaidomis.
Iki šiolei M. P. Karpio politinė koncepcija, kaip ir kitos jo filosofinės orientacijos grandys, nebuvo tyrinėjama. Lenkų raštijoje, kurioje susiklostyta rusoizmo Abiejų Tautų Respublikoje tyrinėjimų tradicijų, pagret su kitų J.-J. Rousseau sekėjų orientacija įtarpiais paskiromis pastabomis apžvelgiama ar bent paliečiama ir M. P. Karpio kūrybinė veikla, politinė orientacija, tačiau kol kas nebuvo einama į jos nuodugnesnius tyrinėjimus.
M. P. Karpio politinės koncepcijos teorinės sąrantos ypatumai, sąsajos su J.-J. Rousseau politinės filosofijos nuostatomis, taip pat jos vieta to meto idėjinių linkmių santekyje – tokie būtų pagrindiniai tikslai, į kuriuos orientuojamasi šiame straipsnyje.

Raktažodžiai: Apšvietos epocha Lietuvoje, brandos tarpsnis, politinė filosofija, rusoizmas