Filosofiškai apmąstant religiją neišvengiamai tenka spręsti ir filosofinės antropologijos klausimus. Savo ruožtu, tenka pripažinti, kad teologinės antropologijos teiginiai yra kultūriškai marginalūs. Tokie teiginiai paprastai kritikuojami ar net ignoruojami anapus krikščioniškosios konfesijos. Todėl evangelijomis grįsta žmogaus doktrina (evangelinis humanizmas) neišvengiamai privalo racionaliai analizuoti, kas konstituoja „žmogiškumą“, atsižvelgiant į šiuolaikinį intelektualinį kontekstą. Šiame straipsnyje susitelkiama ties vienu šios analizės aspektu – ties krikščioniškosios teologinės antropologijos ir dekonstruktyvaus postmodernizmo santykiu.
Šio disputo perspektyva esmingai priklauso nuo to, kaip pateiksime postmodernizmą, kita vertus, kaip suprasime krikščioniškosios teologijos tikslus. Turėdami omenyje šiuolaikinės filosofijos slinktis ir tradicines (apologetines ir ne tik) teologijos užduotis klausiame, kaip evangelijų kreipiamas humanizmas gali būti eksplikuotas kritiniame dialoge su dekonstruktyviąja antropologija?
Iškeltiems tikslams įgyvendinti straipsnyje analizuojamas svarbus postmodernios filosofijos būklės aspektas, t. y. perėjimas nuo subjekto filosofijos prie savasties hermeneutikos. Ši analizė numato tradicinę subjektyvybės ir ontoteologijos sąsają, t. y. subjekto, kaip nekintamo kognityvaus ir moralinio pagrindo, bei apeliacijos į substancijos metafiziką, sąsają, kad būtų eksplikuota Dievo ir pasaulio prigimtis, kuri yra pagrindinis dekonstruktyvių kritikų, susijusių su teologine antropologija, taikinys.
Galų gale iškeliamas klausimas: ar įmanoma „pozityvi“ teologinė antropologija, kuri nepatektų po rubrika „dekonstruotina ontoteologija“? Straipsnyje pateikiamas „teologinis“ atsakymas bei tolesnės diskusijos perspektyvos.

Raktažodžiai: subjektas, antropologija, postmodernizmas, dekonstrukcija, savastis