Straipsnyje siekiama sukurti konceptualinį aparatą, kuris leistų suvokti ir analizuoti Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari kūno sampratą. Deleuze’as ir Guattari siekia atsiriboti nuo psichoanalitinės kūno interpretacijos, pagal kurią kūnas suvokiamas kaip prarasta ar trūkstama organizmo, reikšmės ar subjekto tapatybė. Deleuze’as ir Guattari paneigia bet kokią tapatybės galimybę, o kūną aprašo ekonominių, technologinių, politinių procesų kontekste, todėl jam apibūdinti pasitelkia visiškai naujas mašinos, produkavimo, ansamblio, daugialypumo, „kūno be organų“, tapsmo sąvokas. Šiuo straipsniu siekiama minėtas sąvokas apibrėžti, išskleisti bei pademonstruoti, kad kūno samprata funkcionuoja ne tik psichoanalizės, bet ir politinės teorijos registre.

Raktažodžiai: geismas, mašina, produkavimas, ansamblis, daugialypumas, „kūnas be organų“, tapsmas