Straipsnio tikslas – vokiečių filosofo Johanno Heinricho Abichto (1762–1816), Vilniaus universiteto profesoriaus (1804–1816), filosofinės kūrybos ištakų pražvalgomis duoti pradžią kryptingesniems, visuminiams jo kūrybinio palikimo tyrinėjimams. Iš jojo, atvykusio su atsineštine filosofija, Lietuvai atiteko daugiašakis, įvairiaklodis filosofinis paveldas, ne tik išleistų knygų bei kitokių spaudinių gausybe, bet ir struktūros platumu, problematikos erdve, žvalgos akipločiu neprilygstamai pranokstantis pusės šimtmečio Apšvietos Lietuvoje filosofinę bei su filosofija besisiejančią raštiją. Savo filosofiją jis kūrė beveik tris dešimtmečius, per kuriuos, vokiečių filosofijai išgyvenant pervartą po pervartos, aplinkui drastiškai iro nusistovėjusios filosofinės tradicijos, griuvo įsitvirtinusios filosofinės linkmės, mokyklos, netgi epochos, ant jų griuvėsių kilo naujos filosofinės tendencijos, kryptys, laikotarpiai ir vėl griuvo. Į filosofiją gręžęsis XVIII a. devintajame dešimtmetyje, pirmaisiais kūrybiniais bandymais Abichtas siekė Apšvietos epochą, tegul ir slinkusią į pabaigą, bet vis dar gyvastingą giliomis tradicijomis. Į kryptingą kūrybinės veiklos kelią jis išėjo, kai šalimais kaip priešprieša Apšvietai vis garsingiau kilo, o netrukus ir įsigalėjo kritinė I. Kanto filosofija. Tame kelyje jis suko Kanto filosofijos link, tačiau ne vien receptyviai pasisuko jos pusėn, bet ir repulsyviai prošal prasisuko. Paskesniais metais Abichtui, kaip ir kitiems įkandin Kanto ėjusiems filosofams, teko patirti kantizmą užgriuvusių sunkumų naštą, kurios spaudžiama vokiečių filosofija suko į pokantiškąjį idealizmą. Tačiau Abichtas, apsiribojęs nuosaikiomis savo filosofijos pamatų pataisomis, griežtai atsiribojo nuo tų pokantiškųjų pervartų, kurios buvo grindžiamos iš pradžių J. G. Fichte’s, o po jo G. W. J. Schellingo filosofijoje.

Raktažodžiai: vokiečių Apšvieta, kritinė Kanto filosofija, kantizmo sklaidos kryptys, pokantiškasis idealizmas, Abichto filosofija