Šiame straipsnyje nagrinėjami Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių narių socialinės politikos modeliai, kurie yra vertinami pagal 36 kintamuosius naudojant hierarchinės klasterinės analizės metodą. Pagrindinis dėmesys skiriamas naujųjų ES valstybių gerovės režimų analizei, įvertinama naujųjų ES šalių gerovės režimų vieta tradicinių Europos socialinių modelių tipologijoje. Teigiama, kad išsiplėtusioje ES egzistuoja penki socialinės politikos modeliai, atitinkantys literatūroje minimus idealius gerovės valstybės režimus – konservatyvų-korporatyvinį, socialdemokratinį, liberalųjį, pietietišką bei pokomunistinį Vidurio ir Rytų Europos (toliau – VRE). Hierarchinės klasterinės analizės rezultatai paneigia bandymus naująsias ES šalis inkorporuoti į trijų tradicinių socialinių modelių tipologiją. Atliktas tyrimas taip pat išsklaido mokslinėje literatūroje vyraujančias abejones dėl penktojo – pokomunistinio VRE – socialinio modelio išskirtinumo. Analizė rodo, kad Čekijos, Slovėnijos ir Vengrijos socialiniai modeliai priskirtini ne pokomunistiniam, bet Vakarų Europos žemyno šalių konservatyviam-korporatyviniam gerovės režimui. Lygiai taip pat iš visų pokomunistinio gerovės režimo valstybių aiškiai išsiskiria trys Baltijos šalys, pasižyminčios sparčiausiai Europoje augančia ekonomika ir mažiausiomis valstybių išlaidomis socialinei apsaugai. Šie faktai leidžia suabejoti išskiriamų socialinių modelių priklausomybe nuo valstybių ekonominio išsivystymo lygio.

Raktažodžiai: gerovės valstybė, gerovės režimas, socialiniai modeliai, socialinių modelių tipologija, hierarchinė klasterinė analizė