Straipsnyje apžvelgiamas pastarųjų dešimtmečių Vakarų pasaulio posūkis į liberalaus kapitalizmo vertybes, kai jame labai išaugo privatizacijos, liberalizacijos, globalizacijos ir Naujosios viešosios vadybos reikšmė. Su anglosaksų kraštais šia prasme gerokai supanašėjo tokie specifiniai pasaulio regionai kaip Šiaurės Europos šalys, Lotynų Amerika, Rytų ir Pietų Azija. Daugelis Rytų Europos valstybių, atsikračiusios totalitarinių režimų, faktiškai be kompromisų pasirinko Vakarų liberalaus kapitalizmo kelią, nors joms ir gerokai trukdė komunizmo palikimas, korupcija ir klientelizmas. Tačiau ne visi sutiko su tokia ekonominės-socialinės paradigmos kaita. Vakarų pasaulyje formavosi intelektualūs sistemos kritikai, atstovaujantys šiuolaikinėms ekonominėms, politinėms, socialinėms ir kultūrinėms-filosofinėms teorijoms. 2008–2009 m. ekonominė krizė iškėlė ir radikalių kapitalizmo kritikų, tokių kaip italų kairiųjų sociologas Franco Berardi (Bifo), kuris šiuolaikinę ekonominę sistemą laiko mirusia ir tik dirbtinai stimuliuojama. Tikrosios žmogaus vertybės, pagal F. Berardi, turi būti ne ekonominis vartojimas ir alinantis darbas tenkinant vis didesnius poreikius, o dvasinės ir emocinės vertybės, žmogaus psichinę energiją nukreipiančios į autonomiškus nuo kapitalizmo gyvenimo džiaugsmo dalykus. F. Berardi žmogaus autonomiją priešpriešina visai šiuolaikinei nualintai ir išsikvėpusiai kapitalizmo sistemai, kuri, jo manymu, nebeturi galimybių plėstis.
Straipsnyje keliamas kapitalizmo atmetimo klausimas, autoriaus nuomone, nėra pats tikslingiausias, nes šiuolaikinį kapitalizmą galima „pataisyti“ suteikus jam daugiau socialinio teisingumo atspalvių. Didžiausią šiuolaikinę problemą autorius įžvelgia visuomenės pasidalijime į „laimėtojus“ ir „pralaimėtojus“, praradusius tarpusavio ryšius. Kapitalizmas gimdo ne tik globalizaciją, naudingą „laimėtojams“, bet ir antipodą – glokalizaciją, kuri daugelį gyventojų savotiškai įkalina geografiškai apribotuose socialiniuose „getuose“ dėl pajamų, išsimokslinimo, kompetencijos, amžiaus skirtumų, ligos ir neįgalumo. Sistemos efektyvumo kriterijumi, be jau žinomos 3 E koncepcijos, turi būti ir ketvirtasis E (equity – socialinis teisingumas), kai pirmiausia reikia atsižvelgti į marginalinių grupių problemas. Siekiant socialinio teisingumo Lietuvoje būtini nauji socialinių mokslų tyrimai, tokie kaip „tyrimas dalyvaujant“ ir „sugretinimo“ tyrimas. Būtina tobulinti ir viešojo administravimo, pirmiausia – socialinio administravimo, metodus siekiant socialinės reintegracijos efektyvumo, taip pat sumažinti viešojo administravimo „transakcinius kaštus“ ir „asimetrinę informaciją“. Tam turi būti panaudoti ne tik Lietuvoje jau žinomi Naujosios viešosios vadybos metodai, tokie kaip „kokybės vadyba“ ar klientų pasitenkinimo tyrimai, bet ir mažiau žinomi „globalaus biudžeto“ sudarymo ar prioritetinio planavimo metodai. Naujoji viešoji vadyba (New Public Management) turi būti papildyta arba kartais ir pakeista Naujojo viešojo valdymo (New Governance) vertybėmis, kai ekonominis išskaičiavimas papildomas arba pakeičiamas pilietiniu dalyvavimu, demokratija, aktyvia nevyriausybine veikla, socialinės atskirties mažinimu, skaidrumu ir korupcijos naikinimu.

Raktažodžiai: liberalizacija, kapitalizmas, krizė, socialinis teisingumas, nauji socialinių tyrimų metodai, nauji socialinio administravimo metodai