Straipsnio tikslas – nustatyti ir įvertinti sportuojančių ir nesportuojančių fiziškai neįgaliųjų socializacijos galimybes psichosocialinės sveikatos aspektais. Nustatant neįgaliųjų socializacijos galimybes psichosocialinė sveikata nagrinėta neįgaliųjų požiūrio į negalią, psichinės sveikatos, pasitenkinimo gyvenimo kokybe, savivertės aspektais. Anketavimo ir testavimo metodais buvo ištirti 376 (224 sportuojantys ir 152 nesportuojantys) fiziškai neįgalūs asmenys. Sportuojantys neįgalieji buvo suskirstyti į dvi grupes: patyrę negalią vėliau nei prieš trejus metus (48 asmenys) ir patyrę negalią anksčiau nei prieš trejus metus (176 asmenys). Tiriamųjų amžius buvo nuo 18 iki 52 metų. Pagal negalios tipą visi tirti neįgalieji turėjo kurią nors iš įgytų fizinės negalios formų: cerebrinį paralyžių, nugaros smegenų pažeidimą, amputuotas galūnes. Nustatyta, kad sportuojantys fiziškai neįgalūs asmenys turi geras galimybes socializuotis visuomenėje: išryškėjo jų teigiamas požiūris į savo negalią, daugelis veiksnių jiems nesukelia psichologinio diskomforto, daugelis savivertės rodiklių (pasitikėjimas savimi, savęs vertinimas kitų akimis, pritarimas sau) buvo geresni, lyginant su nesportuojančiųjų. Sportuojantys fiziškai neįgalūs asmenys iš esmės patenkinti savo gyvenimo kokybe. Šių asmenų socializacijos galimybės psichosocialinės sveikatos aspektais priklauso nuo negalios trukmės: neįgalių asmenų, patyrusių negalią daugiau nei prieš trejus metus, pasitenkinimo gyvenimo kokybe savivertės rodikliai buvo geresni, požiūris į negalią pozityvesnis negu neįgalių asmenų, patyrusių negalią mažiau nei prieš trejus metus.

Raktažodžiai: neįgaliųjų socializacijos galimybės, sportuojantys neįgalieji, psichosocialinė sveikata