Straipsnyje nagrinėjamas žemėlapis, kuris ne tik atspindi tam tikrą (pirmiausia socialinę) tikrovę, bet ir veikia tautinės bendrijos formavimąsi. Didžioji tezė, skleidžiama rašinyje, – žemėlapis, atspindėdamas socialinę tikrovę, yra bendrijos tikrovės kūrimo veiksnys. Be to, siekiama pagrįsti ir mažąsias tezes, kurios siejasi su didžiąja: valstybės žemėlapis – ne tik ir ne tiek geografijos objektas, kiek socialinis reiškinys, iškylantis formuojantis tautai kaip individų egzistencijos bendrijai; žemėlapis, veikdamas mūsų viešąjį gyvenimą, prisideda prie politinių nuostatų formavimo; žemėlapis yra komunikacijos tarp skirtingų tautinės bendrijos kartų priemonė, laiduojanti tradicijos perdavimą; socialinio gyvenimo naujybė seka iš (keistino) žemėlapio naujos interpretacijos; žemėlapis yra tiek tradicijos ir naujybės, tiek vaizdo ir rašto kultūros mazgas; žemėlapis kaip viešo gyvenimo imperatyvas nagrinėtinas ir iš etinės perspektyvos; kiekvienas tam tikros žemės lapas išreiškia besiformuojančios bendrijos siekius; valstybės žemėlapis, lemiantis tautinės aplinkos apraiškas, linkęs įgauti darnią (tiek komunikacine, tiek estetine prasmėmis) formą; žemėlapio ribos sietinos su egzistencinio regiono ribomis. Teigiama, kad žemėlapis – medija, kuria perduodama tradicija, reikalinga atnaujinimo. Kaip medija, žemėlapis ne tik perduoda tam tikrą pranešimą (apie tautos siekius), bet ir keičia visą medijų šeimą bei socialinę tautinės bendrijos sandarą. Teigiama, kad žemėlapis – individo kaip bendrijos agento ugdymo priemonė bei jo egzistencinio tapsmo veiksnys. Straipsnyje pasitelkiami egzistencinės fenomenologijos, kultūrinės regionalistikos, medijų studijų, komunikacijos filosofijos, ribų bei tapatumo diskursų įrankiai.

Raktažodžiai: komunikacija, medija, žemėlapis, bendrija, individas, tauta, istorinė atmintis, vaizdinė kultūra, egzistencija