Remiantis fenomenologinės metodologijos principais straipsnyje nagrinėjami vizualiniai estetinio akto savitumai, atskleidžiami estetinio įvaizdinimo etapai. Iškeltas svarbus vizualumo ir akivaizdumo konceptų skirtingų reikšmių ir sąsajų klausimas. Estetinis įvaizdinimas nagrinėjamas lenkų fenomenologo R. Ingardeno estetinių teorijų – estetinio išgyvenimo, intencionalios būties, meno kūrinio konkretizacijos, estetinės vertybės – kontekste. Fenomenologinėje analizėje plačiai taikomas intuicijos metodas veikia kaip universali pažintinė galia, dalyvaujanti tiesioginėje patirtyje bei moksliniame tyrime. Vizualumas ir akivaizdumas yra stebinčios sąmonės skirtingos formos, tarp kurių išsidėstęs daugybinių vaizdinių tęstinumas. Atkreipiamas dėmesys į regimąjį kontaktą su kokybe ir jos reikšmę tolesniam estetinio akto plėtojimuisi. Išsamiau aprašomi estetinio įvaizdinimo etapai: juslinis estetinių kokybių įforminimas, estetinio objekto konkretizacija, kontempliatyvus vizualumas. Iškelta mintis apie estetinį imanentinį monosubjektyvumą, priklausantį nuo individualaus vaizdinių srauto, bei jo galimybes tapti regimu iš šalies. Straipsnis baigiamas išvadomis apie vizualumo esminį vaidmenį estetiniame akte ir jo būtiškąjį nesavarankiškumą (heteronomiškumą), priklausomą nuo subjekto kūrybinių galių ir stebėjimo proceso.

Raktažodžiai: vizualumas, intuicija, įvaizdinimas, akivaizdumas, estetinis aktas