Straipsnyje analizuojami vizualiniai vyriškumo, galios, kūno ir traumos aspektai filme „Zero: alyvinė Lietuva“ (rež. Emilis Vėlyvis, Lietuva, 2006). Naudojantis poststruktūralistinėmis įkūnijimo teorijomis bei maskulinizmo studijomis teigiama, kad filmas pateikia vyriškumo performansą nuolatinės krizės kontekste. Filmo vizuali kalba atspindi vis labiau įsigalinčias kino kalbos tendencijas posovietiniame kine ne tik Lietuvoje, bet ir visoje posovietinėje erdvėje. Kartu „Zero“ žymi dramatišką poslinkį nuo herojiško ir kartu „jautraus“ vyriškumo sovietinės epochos filmuose iki smurtinio antiherojiško posovietinio vyriškumo, kurį ekrane įkūnija abjektiški ir dažnai pasibjaurėjimą keliantys vyrų kūnai, patiriantys ekstremalius fizinius išbandymus, traumas ir grafinį sužalojimą. Viena vertus, jie simbolizuoja vyriškumo, nesugebančio susidoroti su socialiniais pokyčiais ir vyriško pažeidžiamumo baimėmis, pralaimėjimą, kita vertus, pasibjaurėtinų vyriškų kūnų spektaklis ir vis labiau įsigalintis grafinis smurtas lietuvių kine yra „žaizdos kultūros“, kuri koncentruojasi ties trauma ir skausmu, simptomas.

Raktažodžiai: vyro kūnas, vyriškumas, galia, žaizdos kultūra, trauma, lietuvių kinas