Meno socialinio sąlygotumo klausimo aktualumą XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių estetikoje lėmė neišsipildžiusių tautos kultūros suklestėjimo lūkesčių, vyresniosios menininkų kartos kūrybos stagnacijos ir konformizmo atmosfera meniniame gyvenime. Kairiųjų pažiūrų jaunajai menininkų kartai krizės įveikimo kelrodžiu tapo iš to meto rusų estetikos perimta meno klasinės esmės samprata, meno užangažavimo socialinei kovai siekis. Dailės istoriko Igno Šlapelio pažiūros į XX a. Europos meno procesus bei lietuvių dailės būklę buvo grindžiamos visapusiškesne, vulgaraus sociologizavimo vengiančia materialistinės estetikos recepcija bei populiariomis tuo metu Nikolajaus Berdiajevo istorijos filosofijos idėjomis. Straipsnyje siekiama atskleisti, kad, žvelgdamas į meną kaip į privalantį atlikti svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime ypatingą komunikacijos būdą, I. Šlapelis pripažino meno autonomiškumą ir estetinio vertingumo savarankiškumą. Svariu įnašu į lietuvių estetinę mintį laikomas mūsų meną sąlygojančių socialinių veiksnių aptarimas bei jo raidos neotradicionalizmo linkme teorinis įprasminimas.

Raktažodžiai: Lietuvos estetinė mintis, meno visuomeniškumas ir modernumas, modernizmo teorija, Ignas Šlapelis