Šiame straipsnyje, nagrinėjant M. Douglas kultūrinę teoriją, U. Becko rizikos visuomenės teoriją ir M. Foucault valdysenos teoriją, atskleidžiama sociokultūrinių veiksnių įtaka rizikos suvokimo formavimuisi. Anot U. Becko rizikos visuomenės ir A. Giddenso refleksyvios modernybės teorijos, priešingai ankstyvosioms industrinėms rizikoms, – naujosios rizikos nėra apibrėžiamos laike ir erdvėje, nėra paaiškinamos pagal priežastingumo, kaltės ar atsakomybės principus ir negali būti kompensuojamos ar apdraudžiamos. M. Douglas rizikos diskusijose išskiria socialinius veikėjus bei ribas, kuriamas jų pačių tarpusavyje ir kitų atžvilgiu, mėginant suvokti tai, kas yra pavojinga, smerktina, rizikinga, bei tokiu būdu formuojamas grupes, ryšius, veikėjų konsteliacijas, tipus. Šiuo požiūriu išskiriama tam tikra veikėjų kultūrinė tipologija – egalitariškumas, fatališkumas, individualumas, hierarchiškumas. Remiantis sociokultūrinio rizikos suvokimo konstravimo teorijomis analizuojamas konkrečios srities – genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) – rizikos suvokimo bei viešojo diskurso sociokultūrinis konstravimas. Šiuo požiūriu akcentuojamas ne tik diskurso objektas – GMO – ir tam tikrų veikėjų (jų tipų) nuostatos bei ištartys, bet ir tie sociokultūrinio formavimo bruožai, kuriuos akcentuoja valdysenos teorija. Atsižvelgiant į M. Foucault valdysenos analizėje išskiriamą stebėseną, priežiūrą, kontrolę, rizika yra pristatoma kaip disciplinuojanti technologija.

Raktažodžiai: rizikos suvokimas, rizikos visuomenė, kultūrinė teorija, sociokultūrinis konstravimas, genetiškai modifikuoti organizmai, valdysenos teorija