Straipsnyje nagrinėjama biografija kaip civilizacijos kontrolinis principas. Biografija traktuojama dvejopai: 1) kaip tam tikros subcivilizacijos gyvavimo tarpsnio įsirašymas į civilizacinę aplinką ir 2) kaip iškilaus veikėjo, lėmusio (sub)civilizacijos pokyčius, gyvenimo įrašymas į istorinę visuomenės atmintį. Teigiama, kad abu – didžiojo ir mažojo – įrašymo atvejai sudaro sąveiką, kurios metu formuojasi mūsų kaip istorinės visuomenės dalių tapatumas. Nagrinėjami du Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos tarpsniai pereinamaisiais laikotarpiais: formuojantis krikščioniškajai visuomenei ir integruojantis piliečių bendrijai ypatingoje bažnytinės unijos subcivilizacijoje. Iškeliama Vytauto Didžiojo kaip LDK biografo, įrašiusio Lietuvos visuomenę į Vakarų civilizacijos metraštį (krikščionybės skleidimas) ir suteikusio jai ypatingos Vakarų subcivilizacijos rangą (bažnytinės unijos idėja), figūra. Remiantis LDK atveju kritikuojama Toynbee’o civilizacijos teorija kaip pernelyg apriorinė ir abstrakti. Iškeliamos tezės: 1) civilizacija iškyla tik kaip priešiška kitoms kultūroms kūrybinė visuma; 2) pagonybė (plačiąja prasme – civilizacija, siaurąja – religija) Europos centre išsilaikė kaip politinis kompromisas, ypatingas valstybinės tvarkos, žinomos pax lithuanica vardu, receptas; 3) civilizacijų plėtros veiksnys – jų sąveika, kuri savo ruožtu trina skirtis tarp jų, drauge – atskiros civilizacijos požymius.

Raktažodžiai: civilizacija, biografija, egzistencija, istorinė visuomenė, tapatumo krizė