Struktūralizmas dažnai priešinamas fenomenologijai. Šioji esą aprašanti žmogiškąją patirtį, o struktūralistus tedomina kalbinės, tekstinės struktūros. A. J. Greimo semiotikai pripažįstamas išimties statusas, nors kartu tvirtinama, kad su fenomenologija ji suartėjo tik jo kūrybinės veiklos pabaigoje, kartu su knyga Apie netobulumą.

Šiame straipsnyje bus siekiama parodyti, kad A. J. Greimas nuo pat pradžių domėjosi juslinės patirties analize, jau 1968 metais svarstydamas apie natūraliojo pasaulio semiotikos sąlygas. Tačiau, kita vertus, knygoje Apie netobulumą aprašomas juslinis subjekto santykis su pasaulio objektais nevisiškai atitinka fenomenologinę sampratą, skirtingai nei buvo tvirtinama iki šiol. Jis vis dar veikiamas ankstesnės naratyvinės semiotikos įsteigto subjekto ir objekto santykių modelio, kuris iš esmės pajungtas logocentrinei spekuliatyvaus mąstymo logikai.

Siekiant pagrįsti šį teiginį, bus svarstoma, kokią „ontologiją“, arba kokią subjekto santykio su pasaulio objektais ir su kitais subjektais sampratą, diktuoja naratyvinė gramatika. A. J. Greimo semiotikoje aprašomas naratyvinių struktūrų pasaulis iškyla kaip logocentrinis: viena vertus, ekonominis (grįstas kartojimosi ir grįžimo į tą patį principu), kita vertus, vien kognityvinis. Subjekto naratyvinėje programoje jo santykis su objektu aprašomas turėjimo-įsavinimo („ekonominėmis“) sąvokomis, o santykis su kitu subjektu (lėmėju ar adresantu) – pažinimo ar galios sąvokomis. Pats veiksmo ar būsenos subjektas apibrėžiamas tik modalinės kompetencijos (žinojimo, galėjimo, norėjimo, privalėjimo) ir tematinio vaidmens (schematizuotos, užprogramuotos elgsenos) kategorijomis.

Knygoje Apie netobulumą subjektas ir objektas aprašomi kaip jusliški, kūniški buviniai su savitu buvimo būdu. Vis dėlto subjekto santykis su objektu vis dar nusakomas naratyvinėje gramatikoje įvesta konjunkcijos sąvoka, iš esmės pajungta turėjimo ir galios logikai. Estezės akimirkos pateikiamos kaip netiesioginė subjekto ir objekto kova, kaip galių žaismas, kurio galutinis tikslas – visiškas susiliejimas, subjekto išnykimas.

Merleau-Ponty suvokimo fenomenologijoje kaip tik priešinamasi tokiai bergsoniškai subjekto ir objekto santykio sampratai. Prancūzų fenomenologas siūlo kalbėti ne apie subjekto ir objekto susiliejimą, bet apie kiekvieno jų buvimo būdų atitikimą, sambūvį juslinėje patirtyje.

Raktažodžiai: semiotika, struktūralizmas, fenomenologija, logocentrizmas, subjektas, objektas, juslinis suvokimas, estezė