Lietuvoje kūrybinės industrijos siejamos ne tik su šalies ūkio atgaivinimu, bet ir nauja – komunikacine – meno samprata, nauju požiūriu į menus ir menininkus bei jų vietą visuomenėje. Kūrybinėse industrijose palaikomas komunikacijos kaip reikšmių kūrimo ir keitimosi jomis požiūris – kaip pranešimai ar tekstai sąveikauja su žmonėmis, kad sukurtų reikšmes. Lietuvoje paplitusi romantinė meno koncepcija neskatina meno ir rinkos sąveikos. Nauja kultūros ir meno situacija neatsispindi Lietuvos švietimo institucijose: čia meno samprata dažniau yra siejama su įsitvirtinimu meno pasaulyje ir pripažinimu tarp profesionalų, o ne su meno galimybe tapti socialiniu ištekliumi, kūrybiško vartojimo objektu platesnei visuomenei.

Raktažodžiai: kūrybinės industrijos, kultūra, menas, komunikacija, kultūros politika, ugdymo sistema