Darbe pateikti stačiakampio skerspjūvio sraigtinių kanalų išgaubto ir įgaubto paviršių vietinio šilumos atidavimo pradinėje šiluminės stabilizacijos dalyje eksperimentinio tyrimo rezultatai, jų analizė ir apibendrinimas. Tyrimai atlikti oro sraute plačiame režiminių (Re = 10³–4 · 10⁵) ir geometrinių (D/h = 5–90, b/h = 2–20) parametrų intervale, esant vienpusiam tik išgaubto arba tik įgaubto paviršiaus kaitinimui.

Tyrimai parodė, kad pagal sraigtinių kanalų ilgį išgaubto paviršiaus šilumos atidavimas mažėja, o įgaubto paviršiaus didėja artėdami prie stabilizuotų reikšmių, kurios didžiausio kreivumo kanale (D/h = 5,5) siekia –50 % išgaubtam paviršiui ir +60 % įgaubtam paviršiui nuo tiesaus plokščio kanalo šilumos atidavimo. Lyginant su tiesiu plokščiu kanalu, mažėjant sraigtinių kanalų kreivumui (didėjant D/h), abiejų paviršių šilumos atidavimo intensyvumas mažėja. Taip pat nustatyta, kad šilumos atidavimo stabilizacija ant išgaubto paviršiaus pasireiškia vėliau negu ant įgaubto paviršiaus ar tiesiame plokščiame kanale.

Gautos apibendrinančios priklausomybės, nusakančios sraigtinių kanalų išgaubto ir įgaubto paviršių šilumos atidavimo pasikeitimą pradinėje šiluminės stabilizacijos dalyje, lyginant su stabilizuotu šilumos atidavimu.

Raktažodžiai: šilumos atidavimas, sraigtinis kanalas, išgaubta sienelė (paviršius), įgaubta sienelė (paviršius), pradinė šiluminės stabilizacijos dalis