Straipsnyje, naudojant teisės aktų ištraukas, atliktų ekspertinių darbų bei kitų literatūros šaltinių duomenis, aptariami Lietuvos energetinio ūkio (įskaitant ir šilumos ūkį) vystymosi ir, deja, dalinio sunykimo pagrindiniai bruožai. Daug dėmesio skirta 1990–1997 m., kai sudėtingomis sąlygomis (ekonominė blokada, rublių ir bendrųjų talonų nuvertėjimas, nacionalinės valiutos įvedimas, spartus energetinio kuro ir centralizuotai tiekiamos šilumos kainų augimas) Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (vėliau Seimas) ir Vyriausybė ėmėsi pertvarkyti Respublikos energetikos ir šilumos ūkį. Priimti būtini įstatymai bei poįstatyminiai teisės aktai, sukurta Energetikos ministerija bei kitos institucijos, vienaip ar kitaip sprendusios veiklos energetikos ir šilumos ūkyje klausimus.
1990 m. Lietuvos energetikos sistemos šilumos vartotojams patiektos šilumos energijos komercinė savikaina tebuvo ≈0,68 kap./kWh, tuo tarpu 1995 m. gegužės 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 1995 metams planinę šilumos energijos, tiekiamos vartotojams iš valstybinės įmonės „Lietuvos valstybinė energetinė sistema“, kainą (be PVM) – 8,6 cento už šilumos kilovatvalandę. 2010 m. „didžiųjų“ šilumos tiekėjų, kurie realizuoja daugiau nei 10 GWh/m. šilumos, tiekiamos šilumos vidutinė kaina pasiekė 20,77 ct/kWh (be PVM) ir toliau didėja. Mažesnėse katilinėse, ypač kuriose deginama neišdžiovinta malkinė mediena, tiekiamos šilumos realizacijos kaina jau siekia 30,00 ct/kWh (be PVM) ir daugiau.

Raktažodžiai: centralizuotas šilumos tiekimas, šilumos kainos, teisės aktai