Velėniniame karbonatiniame sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemyje tirta raudonųjų dobilų (Trifolium pratense L.), margažiedžių liucernų (Medicago varia Mart L.), vikių ir avižų mišinio (Vicia sativa L., Avena sativa L.) ir šių priešsėlių žaliosios masės, panaudotos žaliajai trąšai, įtaka biologinio azoto sukaupimui, dirvožemio savybių kitimui bei javų produktyvumui. Tyrimai atlikti Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje 1996–1998 metais. Nustatyta, kad daugiausia augalų liekanų paliko dirvoje liucernos – 13,7 t/ha ir dobilai – 9,2 t/ha sausųjų medžiagų, tai 2,7 ir 1,8 karto daugiau, negu vienametis vikių ir avižų mišinys. Su jomis į dirvą pateko atitinkamai biologinio azoto: 234,6; 99,4; 36,6 kg/ha.

Pagal įterpiamą azoto kiekį iš žaliųjų trąšų tik liucernų atolas prilygo mėšlui. Liucernos lėmė dirvožemyje didžiausią bendrojo azoto (0,138%) bei humuso (2,17%) kiekių susikaupimą. Ištyrus humuso sudėtį, nustatyta, kad didžiausias judriųjų huminių rūgščių kiekis buvo po liucernų priešsėlio ir tręšiant žaliosiomis trąšomis ar mėšlu. Žieminius kviečius auginant po liucernų priešsėlio gautas didžiausias (vidutiniškai 5,24 t/ha) grūdų derlius, t. y. atitinkamai 17,2 ir 31,3% daugiau, negu po dobilų ar vikių ir avižų mišinio. Be to, turtingos biologinio azoto ankštinių liekanos, kaip ir organinės trąšos, didino grūdų baltymingumą.

Raktažodžiai: priešsėliai, augalų liekanos, žaliosios trąšos, mėšlas, žieminiai kviečiai, dirvožemio savybės