1996–2000 m. Lietuvos žemdirbystės instituto (LŽI) Joniškėlio bandymų stotyje velėniniame glėjiškame sunkaus priemolio dirvožemyje atliktas K. Plesevičiaus stacionarinis bandymas, kurio tikslas – pagrįsti, kokias tręšimo sistemas (mineralinę, organinę, organinę ir mineralinę) naudojant gaunamas didžiausias sėjomainos produktyvumas, kaip nuo jų kinta augalų derliaus kokybė. Tirta įvairių cukriniams runkeliams įterpiamų mėšlo (40, 60, 80 t ha^–1) normų ir mineralinių

trąšų bei vien mėšlo (80 t ha^–1) ir vien mineralinių trąšų įtaka augalų derlingumui, maisto medžiagų balansui. Sėjomainoje auginant cukrinius runkelius, miežius su įsėliu, I n. m. daugiametes žoles, II n. m. daugiametes žoles, žieminius kviečius ir juos tręšiant mineralinėmis trąšomis (kasmet vidutiniškai po N₅₆ P₄₈ K₆₀) vidutinis metinis sėjomainos produktyvumas padidėjo 52,3%, palyginti su netręštu. Organinėje tręšimo sistemoje įterpiant vien 80 t ha^–1 mėšlo cukriniams runkeliams sėjomainos augalų derlingumas padidėjo 32,2%. Organinėje ir mineralinėje tręšimo sistemoje įterpiant 40 t ha^–1 mėšlo cukriniams runkeliams ir N₂₈₀ P₂₄₀ K₃₀₀ , sėjomainos augalų derlius padidėjo 5,8%, įterpiant 60 t ha^–1 mėšlo ir N₂₈₀ P₂₄₀ K₃₀₀ – 7,1% negu tręšiant vien mineralinėmis trąšomis. Didinant mėšlo normą iki 80 t ha^–1 ir tręšiant kartu su N₂₈₀ P₂₄₀ K₃₀₀ derlius padidėjo 7,3% negu  tręšiant mineralinėmis trąšomis ir 23% negu įterpiant vien 80 t ha^–1 mėšlo.

Raktažodžiai: derlius, mėšlas, mineralinės trąšos, sėjomaina, balansas, augalai, dirvožemis