Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje 1995–1998 m. Atlikti tyrimai siekiant nustatyti, kaip paruošus dirvą iš rudens bei kokiais priešsėjimo žemės dirbimo padargais arba jų deriniais galima tinkamiausiai sudaryti sėklos guoliavietę vasariniams miežiams. Bandymai atlikti drenuotame, sukultūrintame velėniniame karbonatiniame sunkaus priemolio ant dulkiškojo molio dirvožemyje, kurio dirvodarinė uoliena – limnoglacialinis molis.

Rudenį artoje ir pavasarį valkiuotoje bei rudenį artoje, valkiuotoje ir grubiai kultivuotoje dirvoje tirti įvairūs priešsėjinio žemės dirbimo būdai, naudojant padargus su pasyviomis ir aktyviomis darbinėmis dalimis. Nustatyta, kad miežių grūdų derlius buvo esmingai – 0,31 t ha–1, arba 8,6%, didesnis rudenį kompleksiniu būdu (arta, valkiuota ir kultivuota sunkiuoju kultivatoriumi) ruoštoje dirvoje, palyginus su tradiciniu būdu (arta rudenį ir valkiuota pavasarį). Priešsėjinis dirvos dirbimas, esant tyrimų metais šlapiems posėjiniams periodams, neturėjo esmingos įtakos miežių grūdų derliui.

Mežių grūdų derlių priklausomai nuo žemės dirbimo būdų lėmė 0,25–7 mm dydžio struktūrinių agregatų kiekis sėklos guoliavietėje, dirvos drėgnumas bei jos paviršiuje susidariusios plutos masė.

Dirvą ruošiant rudenį kompleksiniu būdu bendrosios energijos sąnaudos padidėjo 7,9%, palyginus su tradiciniu pagrindiniu dirbimu, tačiau gautas derliaus energijos priedas (8,7%) jas kompensavo. Ekonomiškai labiau apsimokėjo dirvą prieš sėją įdirbti kombinuotu spyruoklinių akėčių agregatu, palyginus su tradiciniu kultivavimu.

Raktažodžiai: sunkus priemolis, žemės dirbimas, fizikinės ir fizikinės mechaninės dirvožemio savybės, sėklos guoliavietė, vasariniai miežiai