Straipsnyje aptariami 1989–2000 m. Lietuvos žemės ūkio universiteto Bandymų stotyje atlikti svarbiausi moksliniai tyrimai rapsų agrotechnikos klausimais: vieta ir ploto dalis sėjomainoje, žemės dirbimas, žiemojimo problemos, tręšimas, sėja, pasėlių priežiūra. Duomenys papildomi Lietuvos žemdirbystės instituto ir kitų mokslininkų patirtimi.

Nustatyta, kad rapsai Lietuvoje vis dažniau auginami kaip prekinis ir kaip sėjomaininis, dirvos derlingumą didinantis augalas, pasėlių struktūroje jie galėtų užimti iki 25%. Rapsų derlių gali labai sumažinti ir nedideli nuokrypiai nuo jų auginimo agrotechnikos. Žieminiai rapsai jautrūs priešsėliui ir jo nuėmimo laikui. Rapsams tinka tiek klasikinis, tiek supaprastintas žemės dirbimas. Pastarasis ekonomiškai naudingas tik nepiktžolėtose, sukultūrintose dirvose. Žieminių rapsų Lietuvoje turėtų būti daugiau auginama dėl didesnio jų derlingumo ir rentabilumo, palyginus su vasariniais rapsais. Vidurio Lietuvoje žieminius rapsus reikia pasėti iki rugpjūčio 10 d., sėklos norma – 4 kg/ha. Rudenį viename kvadratiniame metre turėtų būti 60–80 augalų, pavasarį – perpus mažiau. Vasarinius rapsus reikia pasėti kuo anksčiau, kai tik dirva pasiekia fizinę brandą. Efektyviausios azoto normos žieminiams rapsams yra 180 kg/ha, vasariniams – 120 kg/ha. Piktžoles rapsuose geriausiai naikina herbicidas butizanas 400, 2 l/ha. Derlių garantuoja tik laiku panaudotos cheminės priemonės nuo rapsų kenkėjų ir ligų.

Raktažodžiai: žieminiai ir vasariniai rapsai, dirvožemiai, sėjomaina, dirvos dirbimas, tręšimas, sėjos laikas, sėklos norma, sėklų derlius, piktžolės, kenkėjai, ligos