Straipsnyje apibendrinti Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filiale darytų ilgalaikių lizimetrinių bandymų (1987–1999 m.), lauko bandymų (1997–1999 m.) ir 1997–1998 m. Ekologijos institute atliktų mikrobiologinių tyrimų duomenys.

Šių tyrimų tikslas buvo nustatyti organinių trąšų (mėšlo, šiaudų bei žaliosios trąšos) irimo dėsningumus ir mikrobiologinių procesų pokyčius rudens–žiemos laikotarpiu sekliai nepasotintame rudžemyje.

Mikrobiologiniais tyrimais nustatyta, kad mėšlu patręštame dirvožemyje mikroorganizmų yra kur kas gausiau nei netręštame. Esant žemoms teigiamoms temperatūroms rudens–žiemos laikotarpiu jų veikla nenutrūksta, tačiau pakinta kai kurių grupių mikroorganizmų gausumas bei aktyvumas. Šaltuoju periodu amonifikuojančios ir nitritinės bakterijos aktyvesnės nei humifikuojančios. Dėl šių mikroorganizmų veiklos dirvožemyje pakinta mineralinio azoto formų santykis, ypač patręšus mėšlu: nitratinis azotas gali sudaryti 40% nuo viso mineralinio azoto kiekio. Todėl susidaręs nitratinės formos azotas lengvuose dirvožemiuose, infiltruojantis krituliams žiemos atodrėkių metu, gali išsiplauti į gilesnius dirvožemio sluoksnius.

Tai patvirtina lizimetrinių tyrimų duomenys. Nustatyta, kad Rytų Lietuvos klimato sąlygomis iš lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemių daugiausia nitratų išsiplauna žiemą (29,5–36,3%). Patręšus organinėmis trąšomis (ypač mėšlu iš rudens), jau po 2–3 mėnesių labai padidėja nitratų koncentracija lizimetriniuose vandenyse. Tręšiant kasmet mėšlu (N ), azoto išsiplauna per metus, palyginus su netręštu dirvožemiu, daugiau vidutiniškai 38,3 kg/ha N-NO₃, arba 12,3% nuo įterpto su mėšlu azoto kiekio.

Raktažodžiai: organinės trąšos, dirvožemio mikroorganizmai, azoto išplovimas