1999–2001 m. Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje sunkaus priemolio giliau karbonatingame giliau glėjiškame rudžemyje (Endocalcari-Endohypogleyic-Cambisol) atlikti tyrimai siekiant įvairiapusiai įvertinti tręšimo azotu intensyvumo, jo paskirstymo laiko bei normų įtaką žieminių kviečių (Triticum aestivum L.) derlingumui ir grūdų kokybiniams rodikliams. Tyrimai parodė, kad azoto trąšos (N90 kg ha–1), išbertos iš karto anksti pavasarį (DC 23–25) žieminiams kviečiams, derlių padidino 56,5%, palyginus su netręštaisiais, ir 3,2%, palyginus su N60 tręštaisiais, tačiau maistinių grūdų pagrindiniai kokybiniai rodikliai – baltymų ir šlapiojo glitimo kiekiai – atitiko II klasės reikalavimus tik palankiais vegetacijos periodais. Didesnę azoto normą – N120 kg ha–1 paskirsčius per du kartus per vegetacijos periodą – N90 anksti pavasarį (DC 23–25) ir N30 bamblėjimo tarpsnyje (DC 30–31) efektyvumas gerokai priklausė nuo agrometeorologinių sąlygų. Esant optimalaus drėgnumo vegetacijos periodui (HTK – 1,30) 1999 m. grūdų derlius buvo 3,9% didesnis, o sausą 2000 m. vegetacijos periodą (HTK – 0,26) šiek tiek mažesnis negu tiek pat trąšų įterpus per kartą. Abiem atvejais, tiek išbėrus N120 iš karto, tiek per du kartus, baltymų kiekis buvo didesnis kaip 13% ir atitiko I klasės maistinių grūdų reikalavimus, tačiau šlapiojo glitimo kiekis – tik II klasę. Azoto trąšų normų (N150 kg ha–1) paskirstymas per du ar tris kartus esminiai grūdų derliaus nepadidino, tačiau išbertos vėlyvesniuose kviečių vystymosi tarpsniuose azoto trąšos ypač gerino pagrindinius grūdų kokybės rodiklius, kurie visais tyrimų atlikimo metais atitiko I klasės maistinių grūdų reikalavimus.

Raktažodžiai: sunkūs priemoliai, azoto trąšos, žieminiai kviečiai, baltymai, glitimas, sedimentacija