Straipsnyje pateikti daugiamečių žolių auginimo ir panaudojimo biokurui bei biokuro iš žolinių augalų energinio efektyvumo tyrimų rezultatai. Lauko bandymai atlikti 2000–2003 m. Lietuvos žemdirbystės institute (Dotnuvoje) lengvo priemolio giliau karbonatiniame, sekliai glėjiškame rudžemyje (Epicalcari – Endohypogleyic Cambisol). Auginti aštuoni skirtingos rūšinės sudėties (vien varpinių žolių ir jų mišinių su ankštinėmis žolėmis) žolynai. Pirmų–trečių derliaus metų žolynai pjauti birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo ir kovo mėnesiais. Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institute įvertinta natūraliai išdžiūvusio biokuro šiluminė vertė, degimo temperatūra, CO bei NOx kiekis dūmuose ir žolynų energinis potencialas. Nustatyta, kad žolynų energinį potencialą labiausiai lėmė jų derlingumas, priklausęs nuo žolynų rūšinės sudėties, pjovimo laiko ir meteorologinių sąlygų. Kai drėgmės pakako, ypač pavasarį, žolynų derlius buvo pastovesnis ir kito nuo 6,3 iki 8,8 t ha–1 sausųjų medžiagų, trūkstant jos – nuo 2,8 iki 6,5 t ha^–1. Nendrinių dryžučių žolynai, ir gryni, ir jų mišiniai su daugiamečiais lubinais bei rytiniais ožiarūčiais, buvo derlingesni už beginklių dirsių žolynus. Ląstelienos dalis sausosiose medžiagose labai priklausė nuo žolynų pjūties laiko, t. y. nuo žolynų brandos pjūties metu, ir kito nuo 32 iki 51%. Sausos biomasės grynasis šilumingumas kito nuo 17,1 iki 18,5 MJ kg^–1. Degimo temperatūra kito nuo 770 iki 955°C. Žolynų, pjautų rugsėjo ir kovo mėn., biokuro degimo temperatūra buvo aukščiausia, CO bei NOx kiekis dūmuose – mažiausias. Geriausiai degė grynų nendrinių dryžučių ir jų mišinių su rytiniais ožiarūčiais biomasė. Tirtų žolynų energinis potencialas kito nuo 115 iki 153 GJ ha–1, auginimo ir biokuro paruošimo energetinės sąnaudos 7,98 GJ ha^–1.

Raktažodžiai: daugiametės žolės, biomasė, biokuras, degimas, energinis potencialas, energetinės sąnaudos