Straipsnyje apibendrinti Lietuvos žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale atliktų kalkinimo ir tręšimo stacionarinių bandymų (1949–2003 m.) duomenys. Tyrimų objektas: giliai glėjiškas nepasotintasis balkšvažemis (granuliometrinė sudėtis – moreninis priemolis, pHKCl atžvilgiu išlygintas labai rūgštus profilio dirvožemis su dideliu judriojo Al kiekiu) ir tas pats dirvožemis daugiau nei pusę amžiaus veiktas įvairaus intensyvumo antropogeninės apkrovos. Tyrimų tikslas: įvertinti ilgalaikio kalkinimo, mineralinio ir organinio tręšimo bei skirtingų jų derinių poveikį svarbiausiems dirvožemio rūgštumo rodikliams – pHKCl ir judriajam Al vidutiniškai šilto ir drėgno Vakarų Lietuvos klimato sąlygomis. Nustatytas esminis ir ilgalaikis moreninio priemolio dirvožemio rūgštumo rodiklių pokytis dėl antropogeninės apkrovos įtakos. Didžiausia pHKCl rodiklio kaita jo mažėjimo linkme – nuo 4,6 iki 3,9 ariamajame sluoksnyje buvo dirvožemio, kasmet tręšto pagal trigubą NPK trąšų normą, o rodiklio didėjimo linkme – nuo 4,6 iki 7,2 periodiškai kalkinant dulkiais klintmilčiais (2,0 normos) kas 3–4 metai. Detali rūgštumo rodiklių kaitos dėl ilgalaikių antropogeninių veiksnių įtakos analizė leidžia šiuos veiksnius sugrupuoti pagal jų poveikį dirvožemio rūgštėjimo procesui šitaip: 1) procesą skatinantys – mineralinis tręšimas ir mineralinis tręšimas + intensyvus kalkinimas; 2) procesą stabdantys – organinis tręšimas (mėšlas) ® kalkinimas ® kalkinimas + organinis tręšimas (mėšlas) ir 3) dirvožemio optimalaus lygio cheminę būklę palaikantys – optimalus kalkinimas (pH lygiui 5,7–6,2) + organinis ir mineralinis tręšimas (pagal augalų poreikius planuotam derliui gauti). Apibendrinus gautus tyrimo duomenis galima teigti, kad dirvosauginiu požiūriu kalkinimas turi būti nenutrūkstamas procesas agroekosistemoje, o tręšimas pagal augalo poreikius – viena sąlygų pakalkinto dirvožemio rūgštėjimui stabdyti ir kalkinimo intensyvumui mažinti.

Raktažodžiai: dirvožemio rūgštėjimas, pHKCl, judrusis Al, kalkinimas, mineralinis ir organinis tręšimas