Kompleksiniai tyrimai, siekiant dirvosaugos problemų žemdirbystėje sprendimo, vykdyti 1998–2002 m. Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje limnoglacialiniame sunkaus priemolio ant dulkiškojo molio glėjiškame rudžemyje (Gleyic Cambisol). Tirta: A veiksnys. Sėjomainos su skirtingu žieminių ir vasarinių augalų plotu (1. Be žieminių augalų; 2. 25% žieminių augalų; 3. 50% žieminių augalų; 4. 75% žieminių augalų; 5. 100% žieminių augalų), auginant jose vienmetes ir daugiametes žoles, vasarinius ir žieminius kviečius, kvietrugius bei miežius. B veiksnys. Žemės dirbimo sistemos: 1. Įprastinė (pagrindinis žemės dirbimas atliktas ariant verstuviniu plūgu); 2. Tausojanti (po žolių arta plūgu, po javų purenta be armens apvertimo). Nustatyta, kad žieminių augalų ploto sėjomainose didinimas leido sumažinti dirvožemio armens suslėgimą nuo smarkaus iki vidutinio ir kritinio suslėgimo viršijimą, išsilaikyti iki 37,3% didesnėms produktyviosios drėgmės atsargoms, pagerino drėgmės ir oro santykį bei iki 44,7% padidino sėjomainos augalų produktyvumą. Tausojančio pagrindinio žemės dirbimo taikymas lėmė smarkaus dirvožemio suslėgimo išsilaikymą ir 8,0% mažesnį aeracinį poringumą armens apačioje, bet visas armuo prieš sėją pavasarį vienodžiau pasiekė fizinę brandą, tačiau javų grūdų derlius buvo 6,4% mažesnis, negu auginant juos po klasikinio žemės dirbimo. Vasariniai javai sunkiame priemolyje buvo jautresni pagrindinio žemės dirbimo supaprastinimui, negu žieminiai.

Raktažodžiai: limnoglacialinis sunkaus priemolio rudžemis, sėjomainos, žemės dirbimas, fizikinės savybės, augalų derlius