Iki XIX a. vidurio, kol Lietuvos kaime vyravo trilaukis ūkis, buvo auginami beveik vien smulkūs žemaitukų veislės arkliai. Jiems užteko miško pievų šieno ir ganyklų. Jų atsparumas ligoms turėjo labai didelę reikšmę. Per tūkstančius metų sukauptos paveldimos žemaitukų savybės turėjo įtakos ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių arklininkystei.
XIX a. antroje pusėje, žemės ūkio gamybai intensyvėjant, mažas žemaitukų ūgis ir masė tapo trūkumu. Prasidėjo vietinių arklių stambinimo kelių paieškos. Palaipsniui žemaitukus iš vyraujančių pozicijų pradėjo išstumti sustambinti sunkaus tipo arkliai. Arklių stambinimą skatino sunkiųjų arklių paklausa ir geros eksporto kainos. Padaugėjo įvežamų sunkiųjų veislių eržilų. Žemaitukams pakenkė ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą nustatytos aukštos kainos kavalerijos pakaitiniams arkliams.
Didelę žalą žemaitukams ir Lietuvos arklininkystei padarė Pirmasis pasaulinis karas. Siekiant įvesti tvarką arklininkystėje 1929 m. paskelbtas įstatymas arklių kergimui tvarkyti. Pirmos eržilų aprobacijos, atliktos 1930 m., duomenimis, Lietuvoje buvo 36,3% vietinių mišrūnų, 49% sunkaus tipo, 12,9% lengvo tipo arklių ir 1,8% žemaitukų. Lietuvos okupacija 1940 m. ir Antrasis pasaulinis karas sutrikdė arklininkystės tvarkymo sistemą. 1944 m. vokiečiai atsitraukdami išsivarė geriausius arklius. 1947 m. pradėta vykdyti arklių „pasportizacija“ ir veislinių arklių surašymas į Valstybinę ir apskričių kilmės knygas parodė, kad žemaitukai tapo didelė retenybė, o geros kokybės vietinių lengvo ir ypač sunkaus tipo mišrūnų buvo nemažai. 1949 m. gryno tipo žemaitukai surinkti į kelias bandas ir veisti grynuoju veisimu, o tipingi vietiniai važiuojamojo tipo arkliai priskirti žemaičių veislės sustambintam tipui. Tačiau nelaimingo atsitikimo metu žemaitukų veislinis branduolys sunaikintas, liko tik vienas veislinis eržilas. Todėl XX a. antroje pusėje Vilniaus žirgyne, panaudojant stambiųjų žemaitukų kumeles ir žemaitukų veislės eržilą, buvo atkurtas senojo tipo žemaitukas. XX a. pirmoje pusėje didžiausią įtaką vietiniams sunkaus tipo arkliams turėjo jų gerinimas sunkiųjų veislių eržilais. Taip Lietuvos vietinių žemaitukų veislės arklių pagrindu XX a. septintame dešimtmetyje buvo sukurta Lietuvos sunkiųjų arklių veislė.
Paskutiniame XX a. dešimtmetyje politinių ir žemės ūkio pertvarkų metu arklininkystėje buvo jaučiamas nuosmukis, o žemaitukai vėl buvo pradėję nykti. Šiuo metu žemaitukai, stambieji žemaitukai bei Lietuvos sunkieji arkliai pripažinti saugotinais.

Raktažodžiai: arklininkystė, žemaitukai, stambieji žemaitukai, Lietuvos sunkieji, trakėnai