Straipsnyje yra tyrinėjami šiuo metu ypač spartūs Lietuvos kaimo pokyčiai, kuriuos lemia dėl globalizacijos išaugusi darbo jėgos migracija ir poindustrinei visuomenei būdingi kaimo ekonomikos struktūriniai pokyčiai. Aktualūs kaimo raidos klausimai yra nagrinėjami išplėtojant Lietuvoje naudojamą kaimo kaip gyvenamosios vietovės sampratą iki kaimiškojo regiono apibrėžimo. Tai įgalina kaimo politikoje pritaikyti regioninės politikos instrumentus. Suskirsčius Lietuvos savivaldybes į kaimo, pusiau kaimo ir miesto grupes bei įvertinus jų patrauklumą tyrime buvo siekiama identifikuoti veiksnius, kurie turi įtakos kaimiškųjų regionų kaip gyvenamosios vietos patrauklumui. Regiono kaip gyvenamosios vietos patrauklumui matuoti buvo pasitelktas vidinės migracijos rodiklis, darant prielaidą, kad dideli migracijos srautai signalizuoja, jog tuose regionuose susiklostė gyventojams neparanki ar patraukli situacija. Žmonių judėjimą apibūdinantis rodiklis pasirinktas svarbiausiu, nes žinių ekonomikoje pagrindiniu regiono raidos veiksniu tampa žmogiškieji ištekliai, o regiono konkurencingumas priklauso nuo to, kiek jis tokių išteklių gali pritraukti. Tyrimas parodė, kad pagrindiniai Lietuvos kaimiškųjų savivaldybių patrauklumą gyventi sąlygojantys veiksniai, kuriuos galima identifikuoti iš Lietuvos statistikos departamento renkamų duomenų, yra ūkio subjektų dalis pramonėje ir paslaugose, gyventojų amžiaus struktūra, skurdo lygis, rekreaciniai savivaldybės ištekliai bei kelių kokybė.

Raktažodžiai: kaimiškieji regionai, regioninė politika, kaimo politika