Cukringumas negali būti vienintelis cukrinių runkelių šakniavaisių kokybės rodiklis, nes nuo alfa amino kiekio iki 67,0% gali priklausyti cukraus nuostolių dydis melasoje ir baltojo cukraus kristalizacija. Per XX a. paskutinius 25 metus (1975–2000 m.) Europoje į cukraus fabrikus priimtų cukrinių runkelių kokybė pagerėjo. Šių pokyčių pradžia buvo 1970 metai, kai cukraus fabrikai pradėjo atsiskaityti su cukrinių runkelių augintojais už superkamus cukrinius runkelius pagal tris kriterijus: šakniavaisių derlių, cukringumą ir alfa aminoazoto kiekį šakniavaisiuose. Pagal mokslininkų rekomendacijas, cukrinių runkelių augintojai pakeitė kai kuriuos cukrinių runkelių auginimo technologijos elementus: sumažino tręšimo normas. Selekcininkai išvedė naujas cukrinių runkelių veisles, kurios turi geresnes technologines savybes. Dėl visų šių permainų cukrinių runkelių šakniavaisiuose alfa aminoazoto sumažėjo nuo 35,2 iki 18,3 mg 100 g^–1 šakniavaisio svorio, o cukringumas padidėjo nuo 15,0 iki 17,0%. Lietuvoje užauginamų cukrinių runkelių šakniavaisių kokybė yra prasta, palyginus su Europos Sąjungos (ES) šalyse auginamų cukrinių runkelių kokybe. Konkuruoti ES cukraus rinkoje įmanoma tik užauginus kokybišką cukrinių runkelių derlių. Jau 2003 m. AB „Danisco Sugar Kėdainiai“ cukraus fabrike panaudota europietiška cukrinių runkelių kokybės analizavimo linija, kurioje cukrinių runkelių šakniavaisių kokybė bus nustatoma, kaip ir Europos Sąjungoje. Todėl labai svarbu apibendrinti atliktus alfa aminoazoto tyrimų duomenis, kad būtų galima nustatyti kokybiškų cukrinių runkelių šakniavaisių užauginimo Lietuvoje galimybes. Nuo 1990 m. Lietuvos žemdirbystės instituto Rumokų bandymų stotyje ir buvusioje Panevėžio cukraus fabriko probleminėje laboratorijoje, o kiek vėliau Dotnuvoje ir LŽI Agrocheminių tyrimų centre buvo pradėti alfa aminoazoto cukrinių runkelių šakniavaisiuose tyrimai. LŽI Rumokų bandymų stotyje atliktų tyrinų duomenimis, azoto trąšos alfa aminoazoto kiekį cukrinių runkelių šakniavaisiuose gali padidinti nuo 38,9 iki 156 mg 100 g–1 cukraus. Jo stiprią priklausomybę (r = 0,93) nuo azoto trąšų aprašo lygtis Y = 32,26–0,45x. Nuo cukrinių runkelių veislių biologinių savybių alfa aminoazoto kiekis jų šakniavaisiuose gali padidėti nuo 70,5 iki 147,7 mg 100 g–1 cukraus. Augintojams reikėtų pasirinkti cukrinių runkelių veisles, kurios savo šakniavaisiuose sukaupia mažesnį alfa aminoazoto kiekį, nei 90 mg 100 g–1 cukraus. Būtina, kad veislė pasižymėtų geromis technologinėmis savybėmis, nes tai yra viena ekonomiškiausių priemonių cukraus pramonės žaliavos kokybei pagerinti. Cukrinių runkelių perdirbimas į kokybišką cukrų, kuris pajėgtų konkuruoti Europos Sąjungos rinkoje, daug priklausys nuo efektyvaus technologinio proceso ir išaugintos žaliavos (cukrinių runkelių šakniavaisių) kokybės.

Raktažodžiai: cukriniai runkeliai, alfa amino azotas , tręšimas azotu, veislės