Tyrimai daryti Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje giliau karbonatinguose giliau glėjiškuose rudžemiuose 1986–2002 m. Tirta, kokią įtaką dirvožemio humusingumui ir kitoms agrocheminėms savybėms turi įvairios kilmės ir cheminės sudėties organinės medžiagos – šalutinė augalų produkcija (šiaudai, dobilų atolas, runkelių lapai), tarpiniuose pasėliuose augintos gausiažiedės svidrės (Lolium multiflorum Lamk.) ir vasariniai rapsai (Brassica napus var. oleifera annua Thellung L.) žaliajai trąšai, palyginus su įprastomis organinėmis trąšomis – mėšlu. Humusingiausias dirvožemis 0–25 cm sluoksnyje susiformavo įterpus 80 t ha^–1 mėšlo (2,28%), nežymiai atsiliko tas, kuriame įterpta sėjomainos augalų šalutinė produkcija (2,25%), ir tas, kuriame įterpta gausiažiedės svidrės biomasė (2,24%). Sėjomainos augalų derlius tiesiogiai priklausė nuo su organinėmis medžiagomis įterptų į dirvožemį maisto elementų kiekio; vidutinio fosforingumo dirvose stipriausias jo ryšys buvo su įterptu fosforu (r = 0,656**), kiek silpnesnis – su azotu (r = 0,582**) ir kaliu (r = 0,584**). Įterpus 80 t ha^–1 mėšlo per šešialaukę rotaciją, dirvožemyje nustatyti teigiami esminiai P2O5 ir K2O pokyčiai, kurie sudarė atitinkamai 8,9 ir 7,0%, o įterpus šalutinę produkciją – atitinkamai 4,9 ir 4,8%, palyginus su kontroliniu variantu.

Raktažodžiai: sunkaus priemolio rudžemis, organinės trąšos, humusas, maisto medžiagos, sėjomainos produktyvumas