Žemės ūkio augalų derlingumas labiausiai priklauso nuo vegetacijos laikotarpio terminų ir hidrologinių sąlygų. Jas lemia šilumos ir kritulių kiekis, jų pasiskirstymas, pasižymintis didele įvairove. Straipsnyje analizuojami šių sąlygų įvertinimo metodai aktyviosios augalų vegetacijos laikotarpiu (gegužės–rugsėjo mėn.), pateikiami jų pagrindu atlikti skaičiavimai ir parodyta kaita per pastaruosius 60–80 vegetacijos laikotarpių. Nustatyta, kad Lietuvoje stebima nors ir nežymi, tačiau bendra tendencija – drėgmingumo koeficientas mažėja, o sausų metų daugėja. Ekstremalūs metai visoje Lietuvos teritorijoje dažniausiai būna tuo pat metu, skiriasi tik jų laipsnis. Didžiausia drėgmingumo koeficiento svyravimų amplitudė yra vakariniame Lietuvos regione, mažiausia – Vidurio Lietuvoje. Šlapių metų daugiausia (54 %) buvo Telšiuose, mažiau – Vilniuje (34 %) ir Kaune (35 %). Ir atvirkščiai, sausų metų daugiausia buvo Vilniuje (24 %), mažiausiai – Telšiuose (13 %). Norint nustatyti netiesioginių drėgmingumo vertinimo metodų skirtumus, analizuojami ir lyginami Lietuvoje naudojami G. Selianinovo hidroterminis koeficientas (HTK) ir prof. A. Dirsės pasiūlytas kompleksinis drėgmingumo koeficientas (K), kuris įvertina dirvožemio drėgmės atsargas. Nustatyta, kad drėgmingumas, vertinant pagal HTK ir K, skiriasi. Sausi laikotarpiai, vertinti pagal HTK, sudaro 18 %, o kompleksiniu koeficientu K – 27 % viso nagrinėjamo laikotarpio, arba atitinkamai 28 % ir 15 %, vertinant vieno mėnesio trukmės laikotarpį. Remiantis analizės rezultatais, teigiama, kad kompleksinis koeficientas K tiksliau įvertina laikotarpio drėgmingumą. Taip pat siūloma patikslinti augalų vegetacijos laikotarpių drėgmingumo vertinimo metodiką, susiejant naudojamus K ir HTK koeficientus su faktinėmis dirvožemio drėgmės atsargomis.

Raktažodžiai: drėgmingumo koeficientas, hidroterminis koeficientas, garingumas, dirvožemio drėgmė, sausra