Straipsnis skirtas religijos, katalikų liturgijos ir muzikos santykių – paralelių, sandūrų ir sąveikų – temai. Spalvingą ir prieštaringą šiuolaikinės (paskutiniojo dvidešimtmečio po Atgimimo) religinės lietuvių muzikos vaizdą, liturginės kilmės žanrų nefunkcionalumą, viena vertus, lėmė okupacijos metais prarasta profesionaliosios religinės kūrybos tradicija, Katalikų Bažnyčios reikalavimų bažnytinei muzikai neišmanymas, liturgijos reformos nulemti pokyčiai. Kita vertus, akivaizdu, kad komplikacijos Bažnyčios ir bažnytinės muzikos santykiuose išryškėjo dar XIX a., o XX a. II pusėje įgyvendinant Vatikano II susirinkimo inicijuotą liturgijos atnaujinimą, atsiskleidė vidiniai (meninio, liturginio bei sielovadinio siekių) prieštaravimai. Juos atspindi trys liturginės muzikos modeliai. Bažnytinei kūrybai, kaip ir visai kitai šiuolaikinei, didelės įtakos taip pat turi globalizacijos, tautų ir jų kultūrų maišymosi procesai. Apžvelgiant religinės ir liturginės kūrybos perspektyvas akivaizdu, kad šiandienos kūrėjui atvertos kaip niekad plačios galimybės ieškoti dvasingumo apraiškų, šventumo ženklų ar formuoti muzikoje naują religinę / bažnytinę kalbą.

Raktažodžiai: šiuolaikinė religinė muzika, bažnytinė kūryba, liturginiai žanrai, mišios, Vatikano II susirinkimas, katalikų liturgijos reforma, bažnytinio stiliaus principai, liturginės muzikos modeliai, dvasingumas, sielovada