Jei protestantų vertėjai Senąjį Testamentą į lietuvių kalbą išvertė XVI a. pab. ( Jono Bretkūno viso Šventojo Rašto vertimas iš vokiškosios Martino Lutherio Biblijos), tai katalikų vertėjai to darbo ėmėsi tik XIX a. II pusėje. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius buvo pirmasis vertėjas, atkreipęs katalikų dėmesį į Senąjį Testamentą ir išvertęs žinomiausią jo knygą – Psalmyną. Tad šis vertimas istoriškai svarbus ir katalikiškosios Šventojo Rašto interpretacijos Lietuvoje aspektu.

Įvairiose Senojo Testamento knygose, taip pat ir Psalmyne, gausiai minima muzikos sąvokų, muzikos instrumentų pavadinimų, tačiau jų lietuviškos interpretacijos iki šiol nebuvo sulaukusios mokslininkų dėmesio. Šiuo straipsniu autorė tęsia prieš keletą metų jos pradėtą lietuviškų muzikinių atitikmenų santykio su originalais tyrimą, šį kartą didžiausią dėmesį skirdama būtent Valančiaus Psalmyno vertimo ypatumams. Straipsnyje, apžvelgus lietuviškų Šventojo Rašto vertimų raidą, tiriamos biblinių muzikos sąvokų interpretavimo Valančiaus verstame Psalmyne tendencijos. Valančiaus Psalmyno vertimo (abiejų variantų – neeiliuoto ir eiliuoto) saviti ir bendrieji bruožai įvertinami muzikinės terminijos aspektu ir atsižvelgiant į pačią biblinių muzikos instrumentų semantiką, gretinant instrumentus, minimus originalo tekste ir vertėjo pasirinktame šaltinyje – Vulgatoje. Šis tyrimas kitų lietuviškųjų vertimų kontekste padeda identifikuoti Valančiaus Psalmyno vertimą, kaip mūsų krašto muzikos terminijai svarbų rašytinį šaltinį, ir kaip vieną spalvingiausių lietuviškųjų Psalmyno interpretacijų.

Raktažodžiai: Šventasis Raštas, vertimas, Motiejus Valančius, Psalmynas, muzikos instrumentai