Po sovietinės okupacijos penkiasdešimtmečio Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir religijos laisvę, Katalikų Bažnyčiai teko užduotis nedelsiant įgyvendinti Vatikano II susirinkimo inicijuotą liturgijos reformą ir rasti jai tinkamą bažnytinės muzikos repertuarą, o menininkams – atkurti Lietuvoje nutrūkusią religinio meno tradiciją. Straipsniu apžvelgiami liturgijos ir bažnytinės muzikos klausimai trijų laikotarpių lietuviškoje spaudoje: 1) iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos; 2) okupuotoje Lietuvoje ir lietuvių išeivijoje JAV; 3) pirmąjį atgimimo dešimtmetį. XX a. pr. publikacijų pagrindas – pop. Pijaus X vykdyta bažnytinės muzikos reforma, vėliau autorių dėmesys krypo į liturginės muzikos tautiškumą ir sakralumą, o XX a. II pusėje – į liturginės reformos sukeltas problemas. Deja, XX a. pab. Lietuvoje stokota žinių apie šią prieškariu bei išeivijoje sukauptą patirtį, todėl meno religiškumo ir sakralumo klausimai pradėti svarstyti iš naujo, neišvengta klaidų atnaujinant liturgiją bei kuriant bažnytinę muziką. Šia apžvalga siekiama prisidėti atkuriant bažnytinės muzikos ir liturgijos raidos (ir istoriografijos) tęstinumą.

Raktažodžiai: XX amžius, lietuviška spauda, bažnytinė muzika, liturginė muzika, Katalikų Bažnyčia, Vatikano II susirinkimas, liturgijos reforma, lietuvių išeivija, Atgimimas, tradicija