Šiuo straipsniu siekiama parodyti, kad yra daug nežinomos vargonų muzikos ir jos išraiškos galimybių. Viena jų – bažnytinė muzika, tradiciškai laikoma konservatyvia, todėl lietuvių kompozitorių dar mažai apčiuopta. Jos pavyzdžiu galėtų būti Gracijaus Sakalausko kūryba – sakralinės muzikos modernizmas. Šiai krypčiai atstovauja patys moderniausi, įdomiausi transcendentiniai XX a. autoriai (O. Messiaenas, M. Duprè, M. K. Čiurlionis, V. Bacevičius). Antra vertus, tokios galingos vargonų išraiškos pavyzdžių yra ir kaimyninėse šalyse: tai vokiečių kompozitorės Ruth Zechlin bažnytinė muzika. XX a. pabaigos kūryba, kurios išraiška remiasi naujausiomis technikomis (sonoristika, aleatorika), ypač efektingai atsiskleidžia vargonais, kai kompozitorius yra ir vargonininkas. Šiuolaikinių autorių simbolizmą, ypač B. Kutavičiaus kūryboje, savo straipsniuose yra atskleidusios muzikologės Rūta Gaidamavičiūtė, Inga Jasinskaitė-Jankauskienė, modernizmo transformacijas tyrinėja Gražina Daunoravičienė, Onutės Narbutaitės modernizmo santykį su tradicija – Audronė Žiūraitytė. Čia remiamasi ir šiuolaikine semantikos samprata, kylančia iš jų darbų, bet daugiausia – pačia kūryba ir atlikėjo praktika.

Raktažodžiai: apokalipsė, sakralinis modernizmas, vargoniškumas, faktūra, erdvė, dimensija, veiksmas, statika, vizija, meditacija, šauksmas, kulminacija, klasteris, aleatorika, gausmas, ritualas