Straipsnyje apžvelgiamas ir įvertinamas lėlės kaip kultūros fenomeno ir lėlių teatro kaip teatrinės kultūros rūšies interpretavimas ne lėlių teatro scenoje – dramose, operose, baletuose. Analizuojant teatro raidą, trumpai apibūdinama lėlės vieta socialinėje ir kultūros istorijoje, išskiriami keli šios temos sąveikos su Lietuvos teatro kultūra aspektai: lėlė kaip metafora (Henriko Ibseno „Lėlių namai“), lėlė kaip personažas (Leo Delibes’o baletas „Kopelija“, Piotro Čaikovskio baletas „Spragtukas“ ir kt.), lėlė kaip veikėjas (Valentino Masalskio spektakliai „Karalius Lyras“, „Pero Giunto sugrįžimas“, Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ pastatymas Vilniuje), lėlė kaip kostiumas ir lėlė kaip režisūros ir scenografijos elementas (režisierių Jono Vaitkaus, Gintaro Varno ir kitų pastatymai).

Raktažodžiai: lėlė, teatras, drama, opera, baletas