Straipsnyje sprendžiama spektaklio ir dramos teksto tarpusavio ryšio problema, įvairiais požiūriais interpretuojama ir nagrinėjama jau nuo pat XIX a. pabaigos, kai scenos menas ėmė ieškoti savo ištakų, šaknų, kai avangardas panaikino scenos meno priklausomybę nuo literatūros ir žodžio, o spektaklis įgijo savarankiško kūrinio statusą, paremtą autonomiška ženklų sistema, pakeičiant ar radikaliai atsisakant literatūrinio pagrindo, dramaturgijos. Nors pasaulyje esama ir tradicinio teatro, tarptautiniuose forumuose ir teatrų festivaliuose vyrauja prestižiniu laikomas postmodernus, avangardinis, antiliteratūrinis teatras, veikiamas kitų meno sričių, remiamas ir proteguojamas kritikų bei organizatorių. Šalia senosios ir šiuolaikinės tradicinės dramaturgijos egzistuoja ir „naujoji drama“ – absurdo dramos atmaina, nuo pirmųjų žingsnių dariusi įtaką ir skatinusi naujojo teatro atsiradimą. Tačiau tiek avangardinės, tiek tradicinės dramaturgijos santykis su šiuolaikiniu teatru yra sudėtingas ir daugiaprasmis, reikalaujantis atidaus įsižiūrėjimo ir analizės. XXI a. lietuvių teatras, perėmęs daugelį avangardinio bei postmodernaus teatro savybių, dažnai naudoja dramaturgiją autonomiško spektaklio prasmėms kurti, daro įtaką šių dienų lietuvių draminei kūrybai. Šiuolaikinių pjesių struktūra ir verbalinė raiška neretai programuojama kaip žaliava scenos kūriniui.

Raktažodžiai: spektaklis, drama, tekstas, verbalinė raiška, subjektyvumas, autonomiškas menas, avangardas, individuali realybė, dekonstrukcija, destrukcija