XX a. 10-asis dešimtmetis lietuvių teatre – naujo sceninio herojaus paieškų dešimtmetis, kurio pradžioje teatro scenoje atsiradusius lietuvių išeivijos autorių kūrinius keitė pramoginės komedijos, skirtos patenkinti naujos publikos „lūkesčius“. Tik dešimtmečio antrojoje pusėje teatras grįžta prie klasikinės ar naujos šiuolaikinės dramaturgijos, atvedusios į sceną ir naujus laiko herojus. Viena po kitos pasirodė Williamo Shakespeare’o („Hamletas“, „Makbetas“, „Otelas“), Sofoklio („Edipas karalius“), Henriko Ibseno („Heda Gabler“), Bernard-Marie Koltèso („Roberto Zucco“) tragedijos, atvėrusios režisierių požiūrį į to laikmečio teatrą ir sceninius veikėjus.
Straipsnyje analizuojamas Rimo Tumino spektaklis „Edipas karalius“ (1998), atspindėjęs posūkį režisieriaus kūryboje, – aktualizuotą naują klasikinio herojaus sampratą ir suformuotus naujus sceninės dramaturgijos principus.

Raktažodžiai: antiherojus, epinis subjektas, sceninis herojus, teatras, tragedija