Straipsnyje aptariamas naujojo žanro – vizijos – XX a. vargonų muzikoje atsiradimas ir jo lietuviškasis fenomenas remiantis Lietuvos ir jai artimų kompozitorių vargonų kūryba (M. K. Čiurlionis, O. Messiaenas, V. Bacevičius, B. Kutavičius, A. Pärt) bei muzikologų, estetikų, kitų tyrėjų darbais, kuriuose fragmentiškai kalbama apie „vizijinę“ muziką arba audiovizualumą kūryboje (D. Palionytė, G. Daunoravičienė, L. Venclauskas, R. Gaidamavičiūtė, J. Jasinskaitė-Jankauskienė, A. Mickūnas, A. Andrijauskas), unikalią garso vizijos prigimtį (D. Albrightas, C. R. Arnoldas, P. Williamsas, B. Owen) bei prancūzų vargonų simfonizmo moduliacijas į postmoderno erdves (A. Rössler, O. Messiaenas). Konstatuojant vizijos atsiskleidimą muzikoje, išskiriami keli kompozicinės raiškos būdai: 1) garso spalva – tai instrumento tembras, harmonijos koloritinė funkcija, Klangfarbe stilius ir kiti impresionistiniai aspektai, 2) garso erdvė – atitinkamai išskleista faktūra, užpildyta virpesių ir gausmų „stovinčio laiko“ statika (tai vadinama statiškąja dramaturgija), 3) pats „muzikos tapybos“ žanras, užsimezgęs per amžius ir išryškėjęs romantizmo atšvaitais kaip fantazija, muzikinis paveikslas, peizažas, vizija, meditacija, malda. Straipsnyje vizija apibūdinama lietuviškuoju aspektu, pradedant Čiurlionio kūryba, toliau ši samprata išsišakoja į dvi skirtingas Messiaeno ir Bacevičiaus linijas – taip atsiranda erdvinė filosofinė neeuklidinės geometrijos dimensija. Istorinė chronologinė vizijos sklaida akcentuoja baltiškąją / lietuviškąją jos aktualiją XX a. pabaigoje, iškyla prisikėlimo – tautos atgimimo, kultūros kaip „laiko žadintojo“ funkcija.
Šios vizualumo muzikoje ir estetinės formų sintezės prielaidos bei jų realizavimo praktika leidžia straipsnio autorei daryti išvadas apie specifinio vizijos žanro formavimąsi vargonų muzikoje bei aptarti jo ypatingus bruožus.

Raktažodžiai: vizija, meditacija, dvasia, erdvė, impresionizmas, sakralinis minimalizmas, vargonų simfonizmas, apokalipsė, žanras, transformacija, sklaida