Straipsnyje siekiama atskleisti lietuvių išeivių muzikos ir poezijos pokarinės epochos bruožus. Pažymėtinas čia kitas, atviriau dramatinis nei Lietuvoje, lietuviškos tapatybės įvaizdis, neatplėštas iš Vakarų erdvės, susijęs ypatingai su malda. Tai itin svarbu muzikos raiškai. Maldos retorikos pokyčių šaltinių ir naujų pavyzdžių visų pirma reikia ieškoti išeivijos poezijoje – H. Nagio, A. Mackaus, B. Brazdžionio ir kt. kūryboje, iš kur jie transformuojasi į muzikos faktūros linijų choralinę monoritmiją ir šviesėjimo bei tirštėjimo vertikalę, „sustingusio šauksmo“ kulminacijų dinaminę amplitudę. Tai ypač ryšku vargonų muzikoje, susijusioje su choralo semantika, sakralumo ilgesiu, giesme ir bažnyčios aplinka. Pažymėtina, kad ir išeivių poezijoje malda, vargonai, bažnyčia simbolizavo prarastąją tėvynę, supriešintą su pokario tamsa (P. Celan „Mirties fuga“). Muzikoje tai susiję su liturgine mišių ir Savasties archetipo procesų semantika. Apie išeivijos poetinę ir muzikinę kūrybą daug esmingų minčių yra V. Kavolio, J. Girniaus, D. Palionytės, D. Petrauskaitės, E. Gedgaudo, O. Narbutienės tekstuose. Didelę, sunkiai identifikuojamą atskirtį tarp laisvojo pasaulio „skausmo braižo“ ir sovietijos kūrybinės sąmonės pažymi latvių muzikologas Janis Kudinš. Antra vertus, itin retas reiškinys kol kas yra išeivių poetikos ir muzikos sugretinimas ir suvedimas į vieną diskursą. Šiame straipsnyje yra bandoma tai padaryti, remiantis C. G. Jungo psichoanalizės archetipų teorijos prielaidomis: muzikos braiže įžvelgti išstumtųjų archetipų skausmo, meldimo sugrįžti paradigminius sakralumo maldos gestus.

Raktažodžiai: malda, išeivija, katastrofinis modernizmas, poezija, muzika, aimana, šūksnis, gestas, archetipas, Savastis, šviesos-tamsos procesai